Naujienos  |  Parankiniai  |  Pokalbiai  |  Atsiliepimai  |  Reklama  |  @ 
 

 

  Meniu:
 Titulinis
 Istorija
 Savivaldybė
 Fotogalerija
 Žemėlapis
 Pasaulis
 Skelbimai
 Informacija
 Pramogos
 Nuorodos



 

  Istorija:
1 2 3
4 5 6



 

  Paieška:





 

  Vardadieniai:



 

  Horoskopas:

 savaitė  diena
metuose



 

 

Istorija

 

 


Vytauto Valiušio keramikos muziejaus ekspozicija

 

XVI amžiaus pabaigoje Švedijai ir Rusijai kėsinantis į Livoniją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvilas (jam buvo pavesta saugoti Lietuvą nuo švedų karaliaus Karolio veržimosi) 1601 metų balandžio 30 dieną pakvietė bajorus, susirinkti Anykščiuose, tačiau kariuomenė rinkosi vangiai. Etmonas gegužės 3 dieną rašė, kad jam per 3 dienas prisistatė tik Vilkmergės seniūno 20 husarų būrys, 20 rinktinių iš Utenos ir 7 iš Anykščių. Etmonas juos prijungė prie savų 100 raitelių, išsiuntė prie Kuoknesės gelbėti švedų apgultos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės įgulos. Taigi ir uteniškiai bajorai dalyvavo ginant valstybę nuo priešų.

1609 metų liepos 18 dieną Jonas Švyjkovskis bylinėjosi su Albertu Rakovskiu ir žmona dėl iš Dusetų dvaro užgrobtų ir prijungtų prie Utenos dvaro žmonių ir žemės. 1611 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininkui Jeronimui Valavičiui Zigmantas Vaza leido priskirti Vilniaus piliai kai kuriuos Vilniaus tijūnijos dvarus, kurių įkeisti nebuvo galima, tarp jų paminėta ir Utena, nors ji tijūnijai ir nepriklausė. Tačiau 1613 metų balandžio mėnesį Utena vėl buvo duota valdyti Kristupui Radvilui. 1618 metų lapkričio mėnesį Utenos dvaras su miesteliu duotas valdyti Povilui Valavičiui. Toks pat raštas P. Valavičiui, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkui, duotas ir 1620 metų gruodžio 10 dieną. 1633 metų liepos 7 dieną Vladislovas Vaza, tarpininkaujant Voluinės vaivadai kunigui Sanguškai Koširskiui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žirgininkui Kristupui Chodkevičiui, Utenos dvaro valdytoją Zofiją Chodkevičiūtę Valavičienę, valdovo dvaro iždininkienę, atleido nuo mokesčių iždui už praėjusius po vyro mirties (Povilas Valavičius mirė 1630 metais) metus iki jos gyvos galvos. Rašte nurodoma, kad dėl kariuomenės stovėjimo ir nuolatinių pražygiavimų bei stacijos reikalavimų gyventojai nuskurdo ir neįmanoma surinkti 20000 auksinų įkeitimo sumos (už tiek dvaras buvo įkeistas jos velioniui vyrui). 1633 metais liepos 14 dieną Zofijai Valavičienei buvo leista atsisakyti teisės iki mirties valdyti Utenos dvarą ir miestelį ir perleisti valdymą sūnui Eustachijui Kazimierui Valavičiui; pastarasis dvarą turėjo valdyti už minėtą 20000 auksinų įkeitimo sumą, kol ji bus grąžinta, mokėdamas tik karo reikalams nustatytus mokesčius. Dar kartą panašaus turinio raštas buvo išduotas 1640 metų gegužės 26 dieną, nes sūnus dvaro vis dar nevaldė. Dar 1636 metų lapkričio 20 dieną nusiųsti komisarai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkas Petras Pacas, Breslaujos maršalas Kristupas Rudamina Dusetiškis ir Breslaujos vaiskis, valdovo sekretorius Demetras Masalskis - kurie kaip tik Utenos seniūnę Zofiją Valavičienę sutaikė su dvaro valstiečiais dėl jų skundo prieš paseniūnį Stanislovą Gorskį; valstiečiai atsisakė savo pretenzijų, o seniūnė nebekaltino jų maištavimu. 1646 metų kovo 10 dieną Barborai Sapiegaitei Valavičienei buvo suteikta teisė kartu su vyru valdyti Uteną iki gyvos galvos. Eustachijus Valavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkas, Utenos ir Platelių seniūnas, 1648 metais dalyvavo Jono Kazimiero elekciniame seime kaip Gardino pavieto atstovas.
 

 


Vytauto Valiušio keramikos
muziejaus ekspozicija

 

Po nesėkmingų XVII amžiaus vidurio karų, Utena su apylinkėmis buvo nusiaubta maskvėnų kariuomenės; pagaliau tiek švedų, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rinko mokesčius ir ėmė maisto produktus savo reikalams. Maskvėnams užėmus rytines valstybės provincijas reikėjo įkurdinti iš ten kilusius pabėgėlius. Utenos dvaras buvo atiduotas Smolensko egzulantams. 1670 metų dūmų registre nurodoma, kad Utenoje Smolensko taurininkas Kopanskis turi 1 dūmą (kiemą), kiti ponai egzulantai - 22 dūmas. 1671 metais Utenos miestelio gyventojai valdė 47 valakus žemės. Mieste buvo turgaus aikštė ir dvi gatvės - Pienionių ir Vilniaus. Inventoriuje prie turgavietės surašytos 22 gyventojų pavardės, tačiau ne visi valdė po pilną sodybinį sklypą. Iš viso prie turgavietės buvo 19½ apgyventų ir 12 tuščių sklypų, gyventojai valdė 8½ ir 1/3 valako, 134 margus ir 2 užusienius žemės. Be to, nurodyta, kad klebonijos jurisdikos miestiečiams priklausė 3½ valako ir 11½ margų žemės, iš kurių miestui jokios naudos, nes jie tušti, tai yra niekieno nedirbami. Pienionių gatvėje surašyta 11 gyventojų pavardžių; toje gatvėje buvo 11 apgyventų sklypų ir 8 tušti; gyventojai valdė 2½ valako, 62 margus ir 1 užusienį žemės. Vilniaus gatvėje surašytas 21 gyventojas; buvo 20 apgyventų ir 11 tuščių sklypų; gyventojai valdė 5½ ir 1/6 valako, 130 margų ir 6 užusienius žemės. Užusieniais, be abejo, laikyta žemė, esanti už bendro miestui skirtos žemės ploto ribų. Už naudojamus sklypus ir žemę valakuose miestiečiai valdovui mokėjo kasmet atitinkamus mokesčius: už dirbamos žemės valaką - 3 auksinus, už tuščios žemės valaką, jeigu kas jame pasisėtų, dvarui turėjo duoti kas trečią javų pėdą; už kiekvieną apgyventą sklypą vartų mokesčio - po 2 lietuviškus grašius, už kiekvieną margą - 3½ lietuviško grašio, už užusienį - 13 lietuviškų grašių. Be to, už laikomą alaus smuklę - 1 kapą lietuviškų grašių, už degtinės smuklę - puskapį grašių. Kiekvienas skerdėjas dvarui turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lydyto lajaus. Kiti amatininkai - siuvėjai, batsiuviai, kalviai ir kiti - mokėti po 1 lietuvišką grašį. Be to, per rugiapjūtę turėjo dalyvauti po vieną iš dūmo (arba sodybos) 6 dienas, vasarojui nuimti - 3 dienas. Kiekvienas miestietis iš dūmo kartą per metus pėsčias ar raitas turėjo nešti paštą bent už 20 mylių, dukart per metus nuvežti į malūną dvaro grūdus, arba mokėti iš Rinkoje (arba prie turgavietės) esančių sklypų po 8 lietuviškus grašius, iš Pienionių gatvės apgyventų ir tuščių sklypų - po 8 grašius, iš Vilniaus gatvės dešiniosios pusės apgyventų sklypų - po 12, tuščių - po 8 lietuviškus grašius, iš kairiosios gatvės pusės tiek už apgyventus, tiek už tuščius sklypus - po 8 grašius. Utenos nuomininkas mokėjo 300 auksinų nuomos už renkamą turgaus mokestį ir malūną, turėjo 1 neapmokestintą valaką ir 4 margus žemės; o už vieną apgyventą sklypą ir 3 tuščius, dar vieną valaką ir 16 margų žemės turėjo mokėti tiek pat, kiek ir prie turgavietės gyvenantys miestiečiai. Klebonijos miestiečiai, dirbantys miestui priklausančius valakus, turėjo mokėti dvarui tiek pat, kiek ir kiti miestiečiai ir vasarą dalyvauti nuimant derlių. Be to, buvo surašyti prie miesto dvaro žemėje gyvenantys ir valdantys po trečdalį valako ir 4 margus 8 šeimyniškių valstiečiai; jie iš viso valdė 2 2/3 valako ir 32 margus žemės, už valaką kasmet mokėjo 3 auksinus, už margą - 3½ grašio; be to, už bendrai naudojamus laukų margus mokėjo 50 lietuviškų grašių. Be to, turėjo kas savaitę po 2 dienas vienas iš dūmo eiti į dvarą lažą (pėsčias, arba su kuo bus liepta), trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nešioti laiškus, dvaro reikalams gaudyti vėžius ir žuvis.

Utenos dvaro vaitijai priklausė šie kaimai: Nemeikščiai, Tratiliai arba Mockėnai, Kloviniai (20 valakų, iš jų 18 valakų ir 2 margai tušti, 5 gyventojai), Droničėnai (14½ valako, iš jų 10 valakų ir 10 margų tušti, 5 gyventojai), Verbūnai (9 valakai ir 9 margai, iš jų 5½ valakai ir 9 margai tušti, 5 gyventojai), Juškėnai, Sirutėnai, Naujasodis [? Nowiki], Vaikutėnai, Medeniai, Dičiūnai, Skupeikiai [? Skupeyki], Jataučiai, Vijeikiai, Aliai [Aelle], Katlėriai, Spitrėnai arba Našloniškis, Kyburiai, Grybeliai, Duobiai Garniai, Žadavainiai, Mėsėdžiai [? Miassoiedy], Salūnai [? Saluny], Mikalojūnai, Jakštai, Kaniūkai (18 valakų, 15 margų žemės, 1 gyventojas dirbo tik ½ valako žemės), Duliai (19 valakų, 15 margų žemės, 2 gyventojai - vienas dirbo ½, kitas ¼ valako žemės, kita tuščia), Gutaučiai, Kraštai [Kroszty alias Morgownicy].

1685 metais ponas Jeronimas Ciechanovičius, Smolensko žemės raštininkas, turėjo mokėti mokesčius iš Utenos miestelio ir dvaro kaimų (Šeimyniškiai, Nemeikščiai, Mackūnai, Kloviniai, Draničėnai, Verbūnai, Juškėnai, Sirutėnai, Dičiūnai, Kraštai, Grybeliai) - buvo 138 dūmai, malūnas ir smuklė. 1699 metų liepos mėnesį buvo išsiuntinėti Augusto II raštai seniūnams, kuriuose reikalaujama sumokėti miestams nustatytus pašto mokesčius (taip pat ir įsiskolinimus už ankstesnius metus - nuo 1686 metų) ir juos iki šv. Jono Krikštytojo dienos Vilniuje atiduoti generaliniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paštų direktoriui Samueliui Šreteriui. Utena turėjo mokėti 60 auksinų, palyginimui galima nurodyti, kad Vilkmergė mokėjo 40, Anykščiai 65, Obeliai 15, Breslauja 30, Švenčionys 25 auksinus.

4 / 6

 

 

© Utena.eu, 2002 - 2012